|
Dvasininkijos kongregacija
inia Pasaulins maldos u kunigus dienos proga
Gegus 30 d., Šv. Jzaus Širdies vent
Gerbiami ir brangs broliai kunigai!
Šveniausiosios Jzaus Širdies vents dien savo prot ir irdi meils kupin vilgsn nepaliaujamai kreipkime Krist, vienintel ms egzistencijos ir pasaulio Atpirkj. Kreipti vilgsn Krist reikia velgti veid, kurio kiekvienas mogus smoningai ar nesmoningai ieko kaip vienintelio patenkinanio atsako savo nenumaldom laims trokul.
Š veid esame sutik, ir t dien, t moment jo meil taip giliai sueid ms ird, kad negaljome sustoti nepaliaujamai pra leisti pasilikti jo artybje. „Autant tu girdi mano bals, vintant tave kreipiuosi su malda ir laukiu“ (Ps 5, 4).
Liturgija mums vis i naujo teikia prog nuodugniau simstyti dievikojo odio siknijimo slpin, ios bendrijos, kuri yra Banyia, itak ir giliausi tikrov: Abraomo, Izaoko ir Jokbo Dievas apsireikia Jzuje Kristuje. „Niekas nebt galjs regti jo lovs, jei pirma nebt buvs pagydytas jo kno menkumo. Dulki buvai apakintas, dulki esi pagydomas: knas padar tave akl, knas tave pagydo“ (Augustinas. In evangelium Joannis tractatus, homilija, 2, 16).
Tiktai velgiant tobul ir avini gyvo bei veikianio, mums apsireikusio ir iandien prie kiekvieno su savo meile bei atsidavimu vis dar pasilenkianio Jzaus Kristaus mogyst, manoma, kad jis apvies bei patenkins ms mogikosios bties it bedugn gil poreik; jis tikrai yra ms Viltis ir ms ribotumus apglbiantis gailestingumas, mokantis mus atleisti tai, ko vieni patys ne negaljome nujausti. „Bedugn aukia bedugnei tavo kriokli griausmu“ (Ps 42, 8).
Tradicikai per Šv. Jzaus Širdies vent veniamos Pasaulins maldos u kunig ventjim dienos proga noriau atkreipti dmes maldos pirmenyb veiklos atvilgiu, nes nuo maldos priklauso, ar veikla bus veiksminga. Banyios misija daugiausia priklauso nuo individo asmeninio santykio su Viepaiu Jzumi ir todl maitintina malda: „Turint prie akis <…> aktyvizm bei gresiant sekuliarizm, atjo metas i naujo patvirtinti maldos reikm“ (Benediktas XVI. Deus caritas est, 37). Nenuilsdami semkime i jo gailestingumo, leiskime jam pavelgti skausmingas ms nuodmi aizdas bei jas gydyti, kad galtume stebtis vis nauju ms atpirktos mogikosios bties stebuklu.
Brangs broliai, esame Dievo gailestingumo mums inovai ir tik tada jo rankiai, kai vis i naujo apglbiame sueist mogikj bt. „Kristus igelbja ne i ms mogikumo, bet per j, igelbja ne nuo pasaulio, bet pasaulyje, kad pasaulis bt igelbtas per J (plg. Jn 3, 17)“ (Benediktas XVI. Kald inia, 2006 12 25). Taip, esame kunigai per Šventim sakrament, aukiausi Dievo gailestingumo ir kartu jo ms isirinkimo akt.
Antra, nenumaldomai Jo labai troktant, tikrasis ms kunigysts matmuo yra elgetavimas, paprastas ir nuolatinis prainjimas, imokstamas tyliai meldiantis: itai visada enklindavo ventj gyvenim, ir to primygtinai reikalautina. Toks ryio su Kristumi suvokimas kasdien grynintinas ir bandytinas. Kasdien vis i naujo konstatuojame, kad i drama nepalenkia ir ms, Kristaus vardu veikiani tarn. Jo artybje negalime ilikti n akimirkos netrokdami J painti ir jam vis i naujo pritarti. Turime nepasiduoti pagundai savo kunigikj bt imti laikyti prisiimta neivengiama ir perleisti nemanoma nata, kuri bt galima neti „mechanikai“, pasitelkiant, pavyzdiui, plat ir struktruot pastoracin plan. Kunigyst yra paaukimas, kelias, bdas, kuriuo Kristus mus atperka, kuriuo jis mus paauk ir dabar vis dar aukia kartu su juo gyventi.
Vienintelis tinkamas ms ventojo paaukimo matas yra radikalumas. Toks visikas savs atidavimas, suvokiant savo neitikimyb, gali bti gyvendinamas tik vis nauju maldos remiamu apsisprendimu, kur Kristus tada diena i dienos gyvendina. Šioje radikalumo ir visiko supanajimo su Kristumi perspektyvoje priimtina bei gyvendintina ir kunigikojo celibato dovana. Kiekvienai kitokiai laikysenai santykio su Kristumi atvilgiu gresia pavojus tapti ideologine.
Kartais itin didel iandienmis tarnybos slygomis atliktino darbo apimtis irgi turt ne atimti mums drs, bet akinti dar dmesingiau puoselti savo kunigikj tapatyb, turini nepaneigtinas dieviksias aknis. Šia prasme ir vadovaujantis logika, prietaraujania pasaulio logikai, kaip tik ypatingos tarnybos slygos turt mus skatinti „pakelti“ ms dvasinio gyvenimo „ton“, rytingiau ir veiksmingiau liudijant ms iskirtin priklausomyb Viepaiui.
Jis, kuris pirmas mus pamilo, moko mus visikai save atiduoti. „Jzus Eucharistijoje dovanoja ne „kak“, bet save pat; jis aukoja savo kn ir ilieja savo krauj. Taip jis dovanoja vis savo egzistencij, atskleisdamas pirmaprad ios meils versm“ (Sacramentum caritatis, 7).
Brangs broliai, siningai kasdien vskime ventj Eucharistij – ne tik atlikdami pastoracin pareig ar atsiliepdami mums patiktos bendruomens reikalavim, bet ir tenkindami visikai asmenin poreik, lygiai kaip kvpavimo, viesos ms gyvenimui poreik, kaip ms tobulam kunigikajam gyvenimui vienintelio tinkamo pagrindo poreik.
Posinodiniame apatalikajame paraginime Sacramentum caritatis popieius Benediktas XVI patvirtina v. Augustino odius: „Niekas nevalgo io kno pirma jo nepagarbins; … nusidtume, jei jo nepagarbintume“ (Augustinas. Enarrationes in Psalmos, 98, 9). Negaltume gyventi, negaltume matyti tiesos apie save paius, jei neleistume Kristui pavelgti mus kasdienje Eucharistijos adoracijoje ir ms vl atgaivinti. Marijos, „Eucharistijos moters“, „stabat“ savo snaus kryiaus papdje yra rykiausias dievikosios Aukos kontempliacijos bei adoracijos pavyzdys.
Kaip misij veikla gldi paioje Banyios esmje, lygiai taip ms misija susijusi su ms kunigikja tapatybe, ir todl primygtinis poreikis misionieriauti yra ms savivokos dalis. Ms kunigikoji tapatyb statydinama bei atnaujinama kasdien „kalbantis“ su ms Viepaiu. I nuolat nepaliaujamos maldos gaivinamo ryio su juo iauga poreikis leisti visiems mus supantiems tuo ryiu su mumis dalytis. Juk ventumas, kurio kasdien meldiame, yra ne steriliai ir abstrakiai individualistikai gaunamas dalykas, bet neivengiamai visus ukreiantis Kristaus ventumas: „Bdami bendrystje su Jzumi Kristumi esame imami jo u visus, tai tampa ms egzistencijos bdu“ (Benediktas XVI. Spe salvi, 28).
Šis Kristaus „u visus“ ms atveju gyvendinamas per tria munera, gldinias ms kunigysts prigimtyje. Šios munera yra ms tarnybos visuma, jokiu bdu ne susvetimjimo vieta ar net, dar blogiau, ms asmens funkcionalistinis susiaurinimas, tai tikroji ms bendrysts su Kristumi iraika; tai – ryio su juo vieta. Tauta, mums patikta, kad bt ms mokoma, ventinama ir vadovaujama, yra ne mus nuo „ms gyvenimo“ atitraukianti tikrov, bet Kristaus veidas, kasdien ms kontempliuojamas taip, kaip savo mylimosios veid velgia suadtinis, kaip savo suadtin, Banyi, velgia Kristus. Mums patiktoji tauta yra neivengiamas kelias ms ventum, t. y. kelias, kuriame Kristus apreikia savo Tvo lov.
„Jei tam, kas pastmja vien i mautli nusidti, po kaklu turi bti priritas akmuo, ir jis pats mestas jr, tai… kokios bausms tada laukia t, kurie prat siunia vis taut?“ (Jonas Auksaburnis. De sacerdotio, VI, 1.498). Turint prie akis toki sunki uduot ir toki didel atsakomyb u savo gyvenim bei iganym, itikimybei Kristui sutampant su „klusnumu“ jo reikalavimams, diktuojamiems i siel atpirkimo, nra n maiausio pagrindo abejoti gautja malone. Galime tik prayti, kad kuo labiau atitiktume jo meil, kad jis per mus veikt, nes arba mes leidiame Kristui gelbti pasaul jam veikiant mumyse, arba mums gresia pavojus iduoti pai savo paaukimo esm. Brangs broliai, savs atidavimo matas vlgi yra visikas savs atidavimas. „Penki kepalliai duonos ir dvi uvys“ nedaug, bet tai yra viskas! Dievo malone i to „nedaug“, kokie esame, randasi taut pasotinanti „bendryst“. Šiuo „visiku savs atidavimu“ ypa dalijasi senyvo amiaus ar sergantys kunigai, kasdien vykdantys dievikj tarnyb vienydamiesi su Kristaus kania ir savo kunigikj gyvenim aukojantys Banyios gerovs ir siel iganymo labui.
Btinas viso kunigikojo gyvenimo pagrindas ilieka Dievo Motina. Santykis su ja neturt apsiriboti kokia nors pamaldumo praktika – jis turt bti gaivinamas be perstojo patikint jai, Mergelei, vis savo gyvenim, vis savo tarnyb. Marija akina mus, kaip ir Jon jos Snaus ir ms Viepaties kryiaus papdje, kartu su ja kontempliuoti berib Dievo meil: „Tas, kuris mums yra gyvenimas, nueng pas mus, prisim ms mirt ir nugaljo j savo gyvenimo apstybe“ (Augustinas. Confessiones, IV, 12).
Dievas, ms Tvas, ms atpirkimo, ms mogikosios bties atbaigimo, Snaus siknijimo vykio slyga padar Mergels fiat angelo apreikiam laukim. Kristus nutar, taip sakant, patikti savo gyvenim meils kupinai motinos laisvei: „Krist praddama, pagimdydama, augindama, paaukodama ventykloje Tvui, kentdama drauge su mirtaniu ant kryiaus Snumi, ji ypatingu bdu savo klusnumu, tikjimu, viltimi ir ugninga meile bendradarbiavo su Atpirkju, vykdaniu savo udavin – atkurti antgamtin siel gyvenim. Todl malons plotmje ji tapo ms motina“ (Lumen gentium, 61).
Šventasis popieius Pijus X patvirtina: „Kiekvienas kunigikasis paaukimas kyla i Dievo irdies, bet pereina per motinos ird.“ Tai tiesa ne tik akivaizdios biologins motinysts, bet ir kiekvieno itikimo atsiliepimo Kristaus kvietim „pagimdymo“ atvilgiu. Negalime isiversti be ms kunigikajam gyvenimui skirtos dvasins motinysts: kupini pasitikjimo turime patikti save ventos Motinos Banyios maldai, tautos, kurios ganytojai esame, bet kuriai sykiu patikta ms globa bei ventumas, motinystei; turime prayti ios pamatins paramos.
Neatidliotinai btinas, brangs broliai, maldos sjdis, „kurio erdis bt nuolatin, dvideimt keturias valandas trunkanti, Eucharistijos adoracija, idant visame pasaulyje Diev visada ir nepaliaujamai kilt garbinimo, padkos, lovinimo, praymo ir atitaisymo malda, pirmiausia siekiant suadinti pakankamai vent paaukim kunigikj luom ir sykiu tam tikros dvasins motinysts bdu – Mistinio kno lygmeniu – dvasikai globoti paauktus tarnaujamj kunigyst ir tapusius ontologikai panaius vienatin aukiausij ir aminj Kunig, kad jie vis geriau tarnaut Jam ir broliams, taip pat tiems, kurie ir Banyioje, ir Banyios priekyje, bdami Kristaus vietoje bei Jam, kaip Banyios galvai, ganytojui ir suadtiniui, atstovaudami (plg. Pastores dabo vobis, 16)“ (Dvasininkijos kongregacija. Laikas dl Eucharistijos adoracijos, kunig ventjimo ir dvasins motinysts skatinimo, 2007 12 07).
Tad rykja dar viena dvasins motinysts forma, Banyios istorijoje visada tylomis lydjusi irinktj kunig br. Galvoje turimas ms tarnybos patikjimas konkreiam veidui, pavstai sielai, paauktai Kristaus ir dl to apsisprendusiai paaukoti save reikiamoms kanioms bei neivengiamiems gyvenimo vargams, kad, taip gyvendama Kristaus artybje, galt utarti ms kunigikosios egzistencijos labui.
Tokios motinysts, kurioje suspindi meils kupinas Marijos veidas, praytina malda, nes tik Dievas gali paaukti j ir palaikyti. Toki stabi pavyzdi netrksta; prisiminkime iganingas v. Monikos aaras, ilietas dl savo snaus Augustino, „dl kurio ji verk daugiau negu savo mirusius vaikus apraudanios motinos“ (Augustinas. Confessiones, III, 11). Kitas avus pavyzdys – Eliza Vaughan, pagimdiusi ir Viepaiui paaukojusi trylika vaik; ei i jos atuoni sn tapo kunigais, o keturios i penki dukter – vienuolmis. Kadangi Eucharistijos slpiniu stebuklingai prisidengusio Kristaus akivaizdoje nemanoma bti tikru elgeta nemokant prayti veiklios pagalbos bei maldos t, kuriuos jis alia ms pastato, nesvyruodami patikkime save motinystei, kuri Šventoji Dvasia ms labui neabejotinai suadins. Šv. Kdiklio Jzaus Teres suvok didel btinyb melstis u visus kunigus, pirmiausia drungnuosius; viename savo seseriai Celinai adresuotame laike ji rao: „Gyvenkime dl siel, bkime apatalai, gelbkime pirmiausia kunig sielas… Melskims u juos, kentkime dl j, ir Jzus paskutin dien bus dkingas“ (Teres Lizjiet. 94 laikas).
Patikkime save Šveniausiosios Mergels, apatal Karaliens, mylinios Motinos, utarimui; velkime kartu su ja Krist, be paliovos stengdamiesi visikai jam priklausyti – tai tokia ms tapatyb!
Prisiminkime Arso ventojo klebono, klebon globjo, odius: „Jei jau biau kls koj dang ir mane paprayt grti em darbuotis dl nusidjli atsivertimo, mielai griau. Ir jei man bt btina likti emje iki pasaulio pabaigos, keltis viduryje nakties ir kentti taip, kaip keniu, i visos irdies tam pritariau“ (Brolis Atanazas. Procès de l’Ordinaire, p. 883).
Tegu Viepats veda bei saugo visus ir kiekvien, ypa ligonius ir kenianiuosius, be paliovos silant savo gyvenim i meils. |